Tiems, kurie netingi skaityti

Taip taip, šis įrašas bus ilgas.
Šiandien, dar vieną mielą laisvės dieną, atsidėjau kūrybai ir sukūriau dešimt eilėraščių. Iš pradžių maniau - "Yra įkvėpimas, gal porą ir parašysiu...". Bet paskui suvokiau, kad rašau jau dešimtą eilėraštį. Taigi, tiems, kurie netingi skaityti patikiu vertinti mano eiles.

Angelas

Aš mačiau anglą,
Baltais sparnais.
Kerinčia šypsena
Ir nepatikimais jausmais.

Jis negalėjo mylėti,
Jis negalėjo nekęsti.
Paliktas žemėj
Pamestas iš beribio dangaus.

Jis buvo vienas,
Liūdnas, bet besišypsantys.
Jis buvo vienas,
Keistas, bet nesutrikęs.

Jis buvo gražus,
Spindintis Dievas žemėj,
Nuo jo prisiliepimo žydėjo rožės,
Nuo jo žvilgsnio žaliavo žolė.

Jis buvo angelas
Nelaimingas, bejausmis,
Paliktas ir vienišas,
Bet jo veide švietė šypsena.
Nes jis buvo mano angelas.

Grožis

Mano gyvenimas buvo pilkas,
Mano dienos buvo lietingos.
Mano liūdesys buvo amžinas,
Mano mintys niekada nebuvo laimingos.

Aš nepažinojau grožio,
Niekada nemylėjau.
Neturėjau vaizduotės sparnų,
Bet niekada ir nekentėjau.

Laikiausi ribos tarp šviesos ir tamsos,
Niekada niekuo netikėjau.
Nejaučiau noro skristi,
Ir net savęs niekada nemylėjau.

Buvau vienišas ir tuščias,
Paliktas ir bejausmis,
Kol suradau gyvenimo grožį,
Ir vėl virtau žmogumi.

Grožis žydėjo rožėse,
Grožis spindėjo žvaigždėse,
Grožis buvo nematomas,
Grožis gyvena kažkur mūsų širdyse.

Niekada nežinojau tiesos,
Ją man parodė angelas,
Gyvenimo grožis suspindo ryškiai,
Tai nebuvo tik mano bejausmis miražas.

Leidau sau įkvėpti,
Man užaugo sparnai,
Aš pažvelgiau į dangų,
Ir supratau – ten ir slėpėsi mano gyvenimo grožis...

Tikėk

Net kai dangus su žeme maišos,
Kai siela neberanda tavęs,
Kai, rodos, viskas pražuvo,
Privalai tikėti – ir tik dėl savęs.
Tikėk, kad pasaulis vis dar gražus,
Tikėk, kad muzika čia skamba už mūsų žodžius,
Tikėk, kad saulės spinduliai glosto,
Tikėk, kad angelai vis dar saugo tave.

Tikėk, kad ir kaip sunku,
Tikėk, net jei neberandi vilties išlikti stiprus,
Tikėk, net jei rojus virtu pragaru,
Tikėk, lik savim, lik čia, gyvenk už mus.

Tikėk, net jei laikas sustojo,
Tikėk, dienos vėl bėgs,
Tikėk, dangaus mėlynė niekada neišnyks,
Tikėk, tavo svajonės link realybės lėks.

Tikėk, neprarask vilties,
Tikėk, nelengva, bet aš žinau,
Tikėk, įmanoma viskas,
Tikėk, visa savo širdim jaučiu,

Jaučiu, kad viskas bus gerai,
Jaučiu, kad angelai vėl nusileis,
Jaučiu, kad ramybė mūsų laukia,
Jaučiu, bet koks pyktis atsileis.

Tikėk ir tu, tikėk, mes dar būsim kartu,
Dabar laikas būti stipriu kariu,
Vėliau bus laikas grįšti ir pamiršti,
Ir tavęs kažkas lauks, pasveikins sugrįžus, apdovanos likimu.

Tikėk, kad viskas bus gerai,
Tikėk, sulauksi laimės,
Tikėk, nepasiduok, kovok,
Ir tu žinai – žinai kaip ir aš – kad viskas bus gerai.

Mano gyvenimas

Žydėjo rožės, krito sniegas,
Žaliavo pievos, niaukės pilkas dangus,
Dainavo angelai, griuvo sienos,
Likimas mane sveikino ir baudė – už visus išsakytus žodžius.

Buvo gražu, buvo stebuklų,
Buvo tamsių naktų, kuomet švietė tik žaibai,
Buvo žvaigždžių iš dangaus, buvo staigmenų ir lietaus,
Buvo audrų, kuomet į krantą nebegrįžo laivai.

Daug kartų klydau, daug kartų iškovojau savo,
Daug kartų sakiau, kad nebenoriu čia likti,
Ir dar daugiau kartų pasilikau, dar daugiau sau melavau,
Bet negalėjau ant savęs už tai pykti.

Gyvenau ir visada sakiau,
Gyvenau, užsiauginau sparnus, skridau,
Gyvenau, ką pamiršau, ko ne,
Bet aš gyvenau – ir nieko nesigailiu.

Muzika

Skambėjo pianinas, švelni muzika,
Kurtino rokas, šaukė žmonės.
Važiavo mašinos, skrido lėktuvai virš galvos,
Čiulbėjo paukščiai, skambėjo telefonai.

Sukūrė muziką, gyvenimo ritmą,
Netapo hitu, bet jos klausėm kiekvienas,
Klausėm ir gyvenom ja,
Bandėm pamiršti, bet to negalėjom – silpni it vienas.

Nėrėm į ją, nežinojom, kodėl,
Kodėl esam čia, net nežinojom, iš kur,
Nejautėm tikro ritmo, tik lengvą melodiją,
Kuri skambėjo, kurtino, kuri buvo visur.

Susimaišė su žodžiais, garsai dingo tarp eilučių,
Raidės ėmė skambėti, muzika išsiderino,
Dingo ramybė, prasidėjo griūtis,
Ir štai taip, visai nedidingai, sugriuvo mūsų gyvenimo muzika...

Laisvė

Kojos nesiekia žemės, vėjas mano plaukuose,
Žinau, kad visada grįšiu, žinau, vėl būsiu čia,
Bet dabar man reikia laisvės, reikia bėgti be tikslo,
Reikia pamiršti taisykles, reikia palikti šią vietą – juk žinai, aš grįšiu čia.

Bėgu, nesustosiu –atleisk, bet tokia jau aš,
Nenoriu būti prijaukinta, nenoriu sustoti.
Aš laukinukė, aš – ne tokia, kokios ieškai,
Aš tiesiog pabėgsiu, jei bandysi sulaikyti mane.

Gal tu niekada netroškai laivės,
Gal niekada nejautei, kaip vėjas pučia tau į veidą,
Gal nežinai, ką tai reiškia, gal tu tiesiog pradingai savo miesto sapne,
Gal nesupratai manęs, bet aš nenoriu likti šiame nesibaigiančiam laike.

Atsisveikinti visada sunku, lietus nuplauna ašaras,
Žinai, kad grįšiu, žinai – tik dėl tavęs.
O aš žinau, kad negaliu tau meluoti,
Todėl tiesiog bėgu – grįšiu, grįšiu – pakartoju sau.

Ir pajuntu laisvę – o tu likai savo sapne.
Nežinau, ar galiu, nežinau, ar įveiksiu.
Ar įveiksiu save, savo sielą, ar po viso šito vėl galėsiu grįžti atgal,
Aš tiesiog noriu laisvės – nejau taip sunku tau paleisti mane?

Tau

Tau, tik tau, paskutinės mano eilės,
Tau mano lietumi nuplautos gatvės,
Tau paaukotos svajonės,
Tau mano gyvenimo viltys ir abejonės.

Tau aš galėčiau atiduoti sielą,
Galėčiau iš oro sukurti laimę,
Galėčiau tylėti amžinybę,
Arba kalbėti tik apie naktinę saulę.

Su tavim dalinčiaus viskuo,
Pasiimčiau tavo rūpesčius, o tau atiduočiau savo laimę,
Tavo vardą įrašyčiau savo mintyse,
Paiimčiau viso pasaulio baimę, kad tik jos neliktų tau.

Tau paskutines gėles nuskinčiau,
Tau džiaugsmą, saulę ir lietų surasčiau,
Tau nuo dangaus mėnulį nuimčiau,
Dėl tavęs aš viską padaryčiau.

O tu nesistenk dėl manęs pakeisti pasaulio,
Tiesiog lik su manim, lik šalia.
Man to užteks, ir pasaulis pasikeis.
Viskas bus gerai – nes tu būsi šalia.

Tėvai

Kaip man pasakyti ką jaučiu, jei žodžių nerandu,
Jei net gražiausios eilės to neišsako.
Jei net saulės spinduliai man šalti,
Jei net dainos nebetenka prasmės – buvai šalia visą gyvenimą, o dabar sudie...?

Aš augu ir laukiu ateities,
Bet nenoriu prarasti jūsų, o jūs nesuprantant manęs.
Manot, noriu tik pabėgti, noriu tik maištauti,
O jūs tiek daug aukojot ne dėl savęs.

Sunku išreikšti jausmus,
Sunku suprasti vieniems kitus,
Sunku pasakyti, ko norim, ko ne,
Sunku žinoti – kokia gi laukia ateitis tavęs?

Bet vardan teisybės, vardan laimės,
Mes galim surasti tą vidurį,
Mes galim išlikti kartu –
Nes kad ir kas bebūtų – aš jus vis tiek myliu.

Draugai

Draugai niekada nepaliks, draugai niekada neišduos,
Draugai visada supras, visada paguos.
Draugai amžinai prisimins, draugai širdyse neišnyks,
Draugai visada gyvens, visada palaikys.

Draugai pastatys gyvenimą ant kortos, paaukos jį dėl tavęs,
Draugai nebijos, draugai nesustos.
Draugai verks ir svajos, draugai dėl tavęs nepasiduos.
Draugai padės ir nieko už tai neprašys, draugai visada lauks.

Draugai apgins, draugai užstos,
Draugai gins ir kovos, draugai visada žinos.
Draugai laikysis kartu, draugai bus šalia,
Draugai pažadės, draugai ištesės – draugai niekada nenuvils.

Draugai niekada nepaliks ir niekada nenuskriaus,
Draugai pyksis, skirsis – ir vis vien visada sugrįš, liks kartu.
Draugai visada patars, visada nujaus,
Draugai visada saugos tavo slapčiausias svajones, nes jie draugai – jie visada bus šalia.

Raudonplaukė iš parko

Viena, svetima, netinkanti čia,
Su sudužusia šypsena tarp raudonų sruogų plaukų,
Vieniša, graži, bet kitokia,
Nežinanti – rodos, ieškanti pamestų jausmų.

Paslaptinga, įdomi, bet nežinoma,
Nauja žvaigždė danguje,
Paskutinė būtybė saulės pilname parke,
Rodos, ši mergina pasiklydus laike.

Iš viduramžių ar iš ateitis,
Palikus savo pasaulį nušvietė šviesa mūsų žemę,
Tokia vienintelė, tokios nebebus
Niekada tokios nebebus.

Žmones ją aplenkia,
Saulė ją apšviečia,
Šešėliai jos neliečia,
Gėlės jos rankose pražysta.

Eilės sklinda iš jos lūpų,
Laimė neša jos žalios akys.
Juoką skleidžia jos šypsena,
Raudoni plaukai palaimina miestą.

Dar vienas saulės spindulys,
Ir ji sutviska,
Šypsena sudūžta
Ir mergina pradingsta.
Tik ta keista raudonplaukė iš parko...

***

Ačiū, jei radote laiko ir kantrybės juos perskaityti. O dabar apie kitką.
Šiandien susimąsčiau - taip, jis tikrai beproto gražus, nuostabus, jis vampyras, bet labai patrauklus, jį įsimylėjusios visos, jis labai talentingas. Taip, jūs supratot, jis - tai Edvardas. Bet jeigu jį myli visos, tokios, kaip ir aš, todėl aš nesu taip beprotiškai juo susižavėjsui, kaip mano draugės, kurios eina per gatvę atsargiai tik dėl to, kad jei jas nutrenks mašina, jos daugiau nebepamatys Edvardo?
Man rodos, kad aš galiu jo grožiu žavėtis kiek jis noriu, bet negaliu kaip "juodai ir vampyriškai" jo įsižiūrėti, nes jis nėra gyva mano pasaulio dalis. Mane supančio pasaulio. Na, jeigu įsimyli žmogų, tai bus tas žmogus, kurį matai kasdieną, kuris yra šalia. O Edvardas - sukurtas rašytojos rankos, aktorius, kurio grožį jis turi, toli, ir galbūt dėl to man niekada nepavyks taip stipriai juo susižavėti, kaip mano draugėms.