Saulėlydis ir dar keli žodžiai

Pagaliau knygą, apie kurią girdėjau labai daug nuomonių ir atsiliepimų yra mano rankose. Šiandien ją pasiėmiau pašte, buvau knygą užsisakiusi Knygų klube ir šiandien ji pagaliau pasiekė mane. Taigi, pirmas jausmas, laikant tą visų išgirtą (o vieno žmogaus ir peiktą) leidinį, man buvo susidomėjimas. Kokia gi ši knyga iš tikrųjų? Gera? Įdomi? Bloga? Kvaila? Tą aš dar sužinosiu.

Dar keli žodžiai.
Nežinau, kodėl prašnekau apie tai, bet šiandien mano pradinių klasių mokytoja davė man ir dar vienai draugei krūvą mūsų pradinių klasių nuotraukų. Sakė išdalinti visai klasei., bet mes nutarėm tai padaryti rytoj, ir nuotraukos keliavo su manim namo.
Ir...
Nežinau, tiesiog jas vartant užplūdo tiek prisiminimų - pirmoji diena mokykloje, nauji draugai, išsiskyrimai, pirma šventė klasėje, ekskursijos. O svarbiausia - pasikeitimai. Kaip mes pasikeitėm. Ne, ne išorė, bet vidumi. Pamenu, kaip seniau galėjau juoktis drauge su visa klase, mes visi buvom daugiau ar mažiau draugai. Bet augant jau taip nutinka, kad atsiranda sienos, uždarančios tą nuoširdų vaikystės juoką, paslepainčios jį nuo kitų. Atsiranda lyderiai, atstumtieji, priešai, nauji draugai. Rodos, seniau tikrai juos laikiau draugais, dabar tematau pasikėlusius, dėmesio trokštančius kvailius, kurie taip bijo, kad kas nors nesišaipytų iš jų, jog visą laiką šaiposi iš kitų, taip stengtamiesi apsaugoti save. Tai taip kvaila, jog norisi suplėšyti senas nuotarukas iš ilgesio. Tose nuotraukose, regis, sulaikyta sena draugystė, pažintys ir įspūdžiai, juokas ir klasės šventės, kada visi buvom drauge... Bet paskui suvokiu, kad negalima sulaikyti nei draugystės, nei jausmų. Jie nesuvaldomai atsiranda ir dingsta, draugai virsta priešais, o priešai - draugais. O juk vaikystėje visi buvo tokie paprasti ir nuoširdūs...