Apie mano realybę...

Nutarusi savo realias drauges supažindinti su savo virtualiu pasauliu, sugalvojau ir jus supažindinti su savo realiomis draugėmis. Gal skamba kiek painiai, bet esmė ta, kad šiame pranešime pristatau Jums savo realybės drauges ;]

Silvija, dar žinoma kaip Silva :)


(kairėje Silva, dešinėje aš)

Menininkė. Ypatingas žmogus, kurio mintys iš tiesų vertos aukso. Bet jos (atsiprašau už žargoną) "skaldomi bajeriai" nenusileidžia filosofinėms mintims. Dievina juodą spalvą, nekenčia rožinės, kasdieną ją galima atpažinti iš juodų drabužių. Bet ji ne gotė, juolab ne emo. Ji yra Silva. Todėl negali būti dar ir gotė ar emo. (Taip sako ji pati).
Su ja labai smagu pasikalbėti per vakarėlius, einant iš mokyklos, per pamokas - žodžiu, visada atsiranda ir temų, ir, beabejo, juoko.
Neseniai įvyko kalėdų stebuklas ir ji pradėjo skaityti ankščiau nemėgtą Harį Poterį, nes ją sužavėjo pirmas HP filmas. Dabar man iš tiesų smagu, nes ji atvyko į mano pasaulį, ir atradom viena kitoje dar daugiau bendro - Haris Poteris, knygos, Karibų piratai, eilėraščiai...
Na, manau, pakaks apie Silvą. Žinau, kad ji kartais paskaito bloogą... Ir noriu pasakyti, kad man ji yra labai brangi draugė :}*

Žyginta, dar žinoma kaip Žyga arba Wild Cat ;D



(kairėje Žyga, dešinėje aš)

Muzikantė. Labai mielas žmogus, su kuriuo tikrai nenuobodžiai atšvenčiau daug vakarėlių dviese. Žyga muzikos mokykloje groja smuiku (buvau viename koncerte, užtikrinu, groja tikrai puikai ;]). Su ja susipažinau tik penktoje klasėje, mat ji tada buvo naujokė. Iš pradžių, pamenu, mažai su ja bendravau, bet netrukus užsimezgė draugystė. Tada prisijungė Silva, Eglė, buvom keturios, bet dabar likom trys... Na, kada nors papasakosiu visą istoriją, dabar nesigilinkim, kalbu apie Žygą.
Dar pamenu vieną vakarėlį, per kurį gimė Wild Cats (Laukinės katės, arba Tigrai) ;D Tai krepšinio komandos High School Musical filme pavadinimas, bet mes su Žyga tada taip linksmai žiūrėjom tą filmą ir šokom, kad netrukus pavadinimą prisitaikėm sau ;D
Su Žyga niekada nenuobodu, atvirkščiai, kiekvienas susitikimas neapseina be juokų. Ji yra vienas man artimiausių ir geriausiai mane suprantančių žmonių :}*

O dabar GDTVL'o istorija specialiai Jums, kad dar geriau pažintumėte mane ir mano realų gyvenimą.
Taigi, vieną vasarą, prieš penktą klasę, dvi draugės, Eglė ir Donata, nutarė tapti geriausiomis draugėmis. Bet netikėtai, prieš pat rugsėjo pirmąją, Eglė susilaužė koją. Donata tada liūdėjo. Mokykloje ji nežinojo, su kuo reikės vaikščioti, bet pačią pirmą dieną atsitiktinai susitiko Silvą ir atsisėdo su ja kartu. Taip jos tapo geromis draugėmis.
Vėliau grįžo Eglė. Tuomet Donata nepamiršo jų susitarimo, jos trejus metus buvo geriausiomis draugėmis. Bet Donata mylėjo ir kitą savo draugę, Silvą. Netrukus ji susidraugavo ir su Žyga, kuri buvo naujokė, atėjusi tik į penktą klasę jų mokykloje.
Taigi netrukus dvejetukas virto ketvirtuku, kuris pasivadino GDTVL'u. Tai buvo keturios merginos, ne klasės lyderės, skirtingos, net labai skirtingos, nelabai žinančios, ko nori iš draugystės, bet ieškančios draugų tame žiauriame mokyklos gyvenime, kai draugų parama buvo didžiausias turtas.
Bet keturi - tai ne du, tai daug sunkiau. Keturios geriau nei du tada, kai sutaria, bet blogiau, kai pykstasi. O pykčių buvo. Dėl daug ko. Dažniausiai dėl niekų, tokių kaip ne ten pažiūrėjimas, nuėjimas " ne su ta, su kuria reikėjo".
Merginos turėjo bendrą dienoraštį, rengdavo vakarėlius pas Donatą su nakvyne ir dar daug daug visko, kas patvirtino jų draugystę. Bet...
Vis dėl Donata suprato, kad Eglė su Silva nemėgsta viena kitos. Ji suprato, kad negalės būti laiminga tol, kol du jos mylimi žmonės šalia pešis. Jai reikėjo pasirinkti.
Ir ji pasirinko. Nutraukė draugystę su Egle. Tada, vieną siaubingą dieną, kurios Donata niekad nepamirš, ji su Silva ir Žyga buvo vadinamos klasės "luzerėmis", joms buvo stengtasi pataikyti skaudžiai su kamuoliu, visa klasė susimokė prieš jas ir rengė kerštą, nes jos nebedraugauja su Egle. Pasakysiu tiesiai šviesiai - nemanau, kad klasiokėms rūpėjo Eglė. Joms rūpėjo sukelti intrigų. O jos jų sukelti mokėjo puikiai. Vėliau Donata vėl susitaikė su Egle, bet tik paskui suvokė, jog susitaikė dėl to, kad išsigando klasės keršto. Ir vėl nutraukė draugystę.
Sakysite, painu, kvaila, bereikšmis nervų tampymas?
Ne. Man visa tai buvo kur kas daugiau.
Dabar mes trys. Aš, Žyga ir Silva.
Nesigailiu nutraukusi draugystę su Egle. Nesigailiu nieko. Viskas, kas nutiko, mane, mus visas labai stipriai pakeitė. Aš supratau, kad viskas gali keistis, net draugystė, kurią seniau laikiai tvirčiausia pasaulyje, gali subyrėti į šukes. Supratau, kad niekada nebebus taip kaip buvo. Keturių nebebus niekada. Tiesiog... Per daug visko nutiko, kad vėl viskas buvo kaip buvę.

Manau, kad tai savotiški Keturi keliai. Kiekvienas surado savo kelią. Pasakysiu kaip per tą filmą - Eglė kuria internetinius tinklapius, neblogai sutaria su manim ir beveik su dauguma klasiokių. Manau, ji laiminga. Silva lanko dailės mokyklą, piešia, rengiasi juodai ir visiška nebėra fyfa. Žyga toliau groja smuiku, dar daugiau nei seniau bendrauja su manim. Tikiuos, laiminga ir ji, bent jau aš taip manau.
O aš? Ką galiu pasakyti... Aš pagaliau jaučiuos turintį draugų. Ne tik Silvą ir Žygą. Ir Simą. Ir visus, ką atradau čia, virtualioje erdvėje. Viką, Sandrą, Vaivą, Indrę, Giedrę, Ritą, Dalią, Otiliją, Ramę, Moniką ir kitas. Stengiuosi gyventi šia diena, nesigrežioti į praeitį, ir svajoju apie rašytojos kelią. Manau, kad kada nors išleisiu knygą apie šią draugystę. Nes ji verta knygos.

***

Turbūt pirmą kartą taip atvirai ir aiškiai išliejau savo mintis apie visą tai. Dažnai bandydavau kažką apie tai rašyti, bet tai ir linkdavo bandymais. O dabar man pavyko...
Na, tikiuos, paskaitysite, gal jums nenusibos.
Tai tik mano mintys.
Kiekviena iš mūsų šią istorija papasakotų kitaip.
Bet aš pasiklioviau savo širdimi, kad tai parašyčiau. Prisiminimais ir širdimi.
Tai lyg Keturi keliai.
Kiekviena surado savo kelią.