ieškant prieglobsčio

Siena jau tuščia, tarpai, empty places. Groja Chemistry lyg išblukęs kažko prisiminimas. Stebi žmones kažkur ten, apačioje, pro langus iš dangaus, pro žvaigždžių užuolaidas, ir taip norisi, kad ašarom lytų, nors akys sausos, bet kažkur giliai – tu verki.

Norėčiau parašyti tai, ko niekas neperskaitys, ko niekas nematys. Aš nežinau, kodėl sienos tokios tuščios. Kodėl tai taip matosi. Kodėl visiems turi sakyti, kad viskas kada nors bus gerai, o jausti, kad ne tada, o dabar yra blogai. Yra taip blogai, kad kartais atrodo, jog tiesiog miegi savo rutinoje. Norisi likti taip, nes kažką pajudinus – trapūs - todėl ir griūna, ir dūžta.

Niekada nesuprasiu. Niekada nebesijausiu taip, kaip seniau. Dabar tik ieškai prieglobsčio, nes, kaip Owl City dainuoja, - „If this is what I call home, why does it feels so alone?“. Taip, man dabar per daug alone. Per daug keista. Per daug tuščia.

Nenoriu kalbėti akivaizdžiai. Niekada nemėgau, niekada nenorėjau. Tiesiog šitas laikas, kai krenta žvaigždes... Labiausiai bijau, kad nukris taip toli, jog niekada neberasiu. Labai bijau. O gal tai tik nepagrįstos baimės. Gal viskas kada nors iš tiesų bus gerai. O gal net dabar. Greitai. Kad ir kaip, aš tokia, kad dar tikiu. Visada kažkur giliai tikiu.

and never look back

Lietaus debesys tolumoje kaupiasi, dangus tamsus, neseniai lijo, paskui snigo, ir buvo labai šalta, vėjas kėsinosi nunešti Depp'o akinius ir plaukai permirko, paskui beliko tik atsisėsti ant šaltos autobuso sėdynės, vis dar jaučiant apkabinimą, ranka su pirštinėmis be pirštų, lyg iš seno filmo, nuvalyti aprasojusį stiklą ir žiūrėti, kaip pro šalį lietuje plaukia pasaulis, plaukia žmones, plaukia gatves. O paskui tik tyliai, o gal garsiai, gal kažkur lietuje, groja Maroon 5, primena autobusus ir kelius ilgus, miegą, naktį, obuolių arbatą, lietų, ir vėl kažkokią dieną, kuri per greitai perėjo į naktį. Ir per anglų skaičiau laišką, tokį artimą, lyg pačios parašytą ir sau išsiųsta, ir vėl apėmė keistas jausmas, kad tiek daug kiti jaučia, o tu net nežinai, kad kažkur vaikšto žmogus su tokiais pat jausmais, kad ir jo ašaros panašios į tavas, jo juokas - kaip tavo, nors jis pats visai kitoks, bet jausmai tie patys, ir laiškai, ir žodžiai, lyg pati būčiau tai parašius. Ir atrandi. Kartais pavydi. Kartais galvoji, kad žinai, pasirodo, viskas taip greitai keičiasi. Vieną dieną mes, pamatysi, susikrausim savo svajones į du senus lagaminus, sėsim į traukinį ir išvažiuosim. Ir niekada nebežiūrėsim atgal. Gal tik prisiminimuose.

blasphemy

Hallo, pasauli. Šimtas metų (Egle, jei skaitai, tuoj pat pamiršk šią frazę, atsitiktinai čia panaudotą). Pagaliau vėl pirštu galiukais galiu prisiliesti prie blogo ir prie tų savo minčių potvynių, kurie vėl grįžta čia. 23.19 užsiregistruoju oficialų grįžimą į blogą po ilgos tylos laikotarpio.

Laikas pradėjo bėgti keistai greitai. Net išsigandau, kai išgirdau, kad vasara - tik už dešimties savaičių. O neseniai maniau, kad dar laukia visi ilgi sunkūs mokslo metai. Kažkaip viskas, kas turėjo būti iš tiesų sunku, įsibėgėjo, atrodo, kad viskas netgu gali būti pakankamai gerai. Mano nuotaika labai keista.

Šiandien buvau mišiose. Gal ir keista tema bloginimui, bet, nors niekada nesijaučiau per daug religinga, o galbūt nesugebėjau įsigilinti į religijos prasmę, pajutau keistą ramybę. Gal taip mane paveikė pamokslas, o gal tiesiog tai, kad šeštadienį, užuot gėrus kavą ir visą rytą dūkus su Arnuku ar rašius, ar žiūrėjus filmus, ar tiesiog leidus laiką tuščiai, sėdėjau toje milžiniškoje, didybę ir pagarbumą keliančioje patalpoje kartu su savo giminėmis, tiksliau, beveik su visa gimine. Tai buvo keistas vienybės jausmas. Niekada neturėjau per daug gero bendravimo su giminaičiais, neskaitant keleto žmonių, o šiandien, kai vienas žmogus mane apkabino, kalbėjo su manim apie knygas, vieną netgi atvežė specialiai man ir tiesiog parodė, kad nesu laikoma tik dar vienu mažu vaiku, tai buvo nauja, keista, neįprasta, savotiškai miela. Galbūt dar kartą pastebėjau, kad tarp tų žmonių, kuriuos mintyse sulygindavau ir tiesiog uždėdavau jiems visiems tą pačią etiketę "giminės", atsirado kažkas naujo. Pastebėjau kažką keisto ir neįprasto ir man tai patiko. Pajutau, lyg su tuo žmogumi mane sietų nematoma, kitiems nežinoma paslaptis - mes turim kažką savo, kažką savito, neprieinamo kitiems. Ne kažką reto, brangaus ar neįprasto, bet paprasčiausią pomėgį, kitiems neįdomų ar nevertingą, o mums labai brangų.

Muzika tyla, sninga, išgėriau paskutinį arbatos puodelį prieš eidama miegoti. Tik mažas patarimas, prieš pasakant labanakt - kartais reikia atidžiau pasižiūrėti, kas slypi po taip lengvai žmonėms klijuojamomis etiketėmis. Gal liksite maloniai nustebinti. O aš bėgu. Labanakt.

P.S. Iš blasphemy šis įrašas virto į Out of Love, bet jau ji dabar skamba ir po kelių sekundžių baigsis. Skleidžiam bizarriškumą.

trys žodžiai vakaruose

Nauji kūrybiniai pabandymai.

Pasirinkimai arba kortų partija

Varvekliais iš dangaus krisčiau, duščiau
Į žemę, kaip seniai seniai
Niekas pasakų neskaito – pasaulis užaugo.

Visi teisingi pasirinkimai žemyn ir žemyn
Ir vėl ore snaigės sukasi, visi žino
O mes tik keliaujam.

Ledu padengtas kelias ir posūkiai per aštrūs,
Tik skęstantys tamsoje ir aklai
Judantys nesibaigiančiais keliais.

Iš dangaus kortomis lyja – štai kur azartas
Sužaisti su sava siela ir savom mintim
Kai neturi ko prarasti.

Mes saugom tūzus – saugūs kortų namuoliuose,
Ypatingi, nepaprasti, bet pradingę,
Likimą užstatę, todėl amžinybei įkalinti.

Nesirenku – mano kozeriai seniai ištirpo
Su pirmu sniegu į ledą pavirto, kurį
Šiandien tavo batai mindo ir ant jo vėl paslysta.

Tokie buvo žodžiai – aš vėl iškviesta, prieš savo valią,
Ten, kur nekyla lėktuvai, ten, kur
Žaidžiu iš savo pačios likimo.

Cinamonas

Mano širdis – cinamonas, saldžiai aštrus,
Visi receptoriai seniai nutilę
Perspėti negali, o tai tik degina ir šildo
Sušąlusias rankas virš senos ugnies.

Viskas čia kvepia lyg dangiški migdolai -
Tokie apgaulingi, mes tik vaidinam, o teatre
Žiūrovų kėdės su pagarba tokios tuščios.

Užuolaidos pakyla, pabyra snaigės,
O juk aš – amžinas ruduo ir arbata
Cinamonu kvepianti, kuri istorijas pasakoja

Žiemos šaltom naktim, kai rankas prie
Nakties bandai susišildyt, iškrinta
Širdžių karalius – tik pasakyk man, kur tokį surasti?

Čia panašių į tokius nėra – mes tik paprasta minia
Paskendę vienas kito veiduose, o mano akys žvelgia
Į viršų, kur lėktuvai danguje kelius kažkur nupaišo.

Saldi drąsa

Du žingsniai ir dar truputis – sparnai išsiskleidžia,
Niekas neprašo vėl rinktis, nes tavo kelias toks platus,
Kai krūtinę tas jausmas degina ir snaigės tirpsta,
Kai tavo rankos jas paliečia.

Tu vėl iškeliauji. Tik kažkur ir į niekur, aš kaip
Visad nežinau, ar man vytis, ar man geriau pamiršti,
Bet tas garsas iš širdies neleidia sustoti, todėl ir vėl
Tik tavo saldi drąsa mane mintyse gelbėja.

Aš vėl laukiu – metai iš metų, ir vyšnios nuvysta –
Kažkda mes kartu jas valgėm dar saldžias, dar tokias,
Kaip tavo drąsa pasaulį pažinti, o mano maža kertelė
Tavo baimei per didelė.

Aš nebijau – aš tiesiog saugi, ir man pakanka pasaulio,
Bet tavo akys taip plačiai atsimerkia, jose dangus ir vėl
Durys užsidaro, autobusas pajuda
Matau tik tavo blyškų šešėlį ant galinės sėdynės.

Šiąnakt ir aš su kuprine stotyje, nes man neberūpi,
Viskas geriau, nei kada nors dar galėjo būti.
Mano durys atsidaro, ir akys atsimerkia – pamąstau, kaip tavo -
Galbūt ir man laikas savo grotų virbus sulaužyti?