Je Ne Regrette Rien

Ach, kaip aš įsimylėjau tą dainą, kaip aš juos įsimylėjau. Šiomis dienomis (nežinia, kodėl) vis neturiu laiko parašyti į blogą, nors įvykių yra daug. Todėl tik trumpai parašysiu, kad ryt išvykstu į Šventąją ir sugrįšiu 28-ąją dieną. Nedidelis poilsio laikas, nors ir namie gerai leidžiu laiką. Taigi, susimatysim 28-ąją dieną, tada tikrai parašysiu daugiau. Tikiu, kad grįžus drąsiai sakysiu Je Ne Regrette Rien. Nors ir dabar tai sakau. Kaip savo mylimos dainos žodžius. Strify, tavo balsas nuostabus. Tu pats irgi. Gerai, neišsiplečiam. Išvykstu su bizarrais ir idėjomis.

my bizarre summer (for him and his music)

Ką tik perskaičiau naujausią Simos pranešimą apie filmus ir pagalvojau, kad bus keista, jei ir aš imsiu apie juos pasakoti. Bet būtent su šia mintimi prisėdau prie kompiuterio. Vakar vėl buvau kine ir, kadangi buvau kartu su savo mažuoju Arnuku, ėjau žiūrėti naujausio Šreko. Dar viena šrekiados dalis, jau ketvirtoji, ir visai nebloga. Sutinku su tais, kurie mano, kad tesinių jau tikrai per daug, bet Šrekas tikrai tapo populiariu kino personažu ir kūrėjams vis dar sekasi tai išnaudoti ir sukurti gana įdomų siužetą. Na, ir 3D vaizdas buvo puikus. Po Šreko pakankinau visus, priversdama manęs laukti ir išsiprašiusi nuėjau viena pasižiūrėti filmu kraupiai išverstu pavadinimu Ponas ir Ponia Gansteriai (Killers). Na, Ashtono niekada nebūna per daug, ypač šaudančio į visus ir lakstančio greitomis mašinomis. Taigi, turėjau tikrą kino šeštadienį.

Prasidedant šiai vasarai nemaniau, kad vėl taip užsikrėsiu bizarr'ais. Pamenu senas geras dienas, kai Silvos telefone suradau vieną jų dainą ir tai buvo pirmoji Cinema Bizarre daina, kurios klausiausi. Man ji beprotiškai patiko, ir taip beveik prisiklijavau prie Silvos telefono kelioms dienoms, kol pati atsisiunčiau Forever or Never (kokia gi kita daina tai galėjo būti?). Paskui sekė koncerto neišsipildžiusi svajonė, ir po kiek laiko nustojau jų klausytis. Na, dabar mano telefonas vėl pilnas jų dainų, ir tai man primena anuos mokslo metus. Vis dėl to Cinema Bizarre nuostabūs. Per vėlai susigriebiau ir man dėl to labai gaila, bet vistiek - jų muzika liko, ir klausytis jos man yra didžiulis malonumas. Bėga šios vasaros dienos, aš tik kažką rašau (kažką - vis nepavykstantį, neatrandamą, nesukuriamą iki galo dalyką), klausausi Cinema Bizarre, retkarčiais pasižiūriu į Strifio nuotrauką, paskaitau Šekspyrą ir vėl klausausi muzikos. Ir dar mezgu. Taip, užsibrėžiau sau tikslą per šią vasarą nusimegzti šaliką, jeigu spėsiu (tikrai spėsiu!) dar ir gražias prištines be pirštų, kokias man rodė ta maloni pardavėja siūlų parduotuvėje. Na, bent kol kas mane į priekį varo tik muzika. Kol Strifis dainuoja, aš, susisupusi į šiltą pledą, mezgu. Puikios vėsios vasaros dienos.

lietus

Sėdžiu kambaryje, lauke lyja. Langas praviras, girdėti lietaus šniokštimas, paukščių balsai, ryto tyla, retkarčiais pasigirsta pravažiuojančios mašinos. Pro langą iš lauko sklinda gaivus lietaus kvapas - kaip vasarą prie jūros, šaltą rytą, kai neseniai lijo, bangos skalauja smėlį, tavo pėdos lieka tau praėjus, o aplink daugiau nei vieno žmogaus. Sugrįžus į Palangos gatves, sutinki paštininką, matai, kaip žmones ruošiasi darbo dienai, atsidaro pirmosios kavinės, pravažiuoja kelios mašinos su naujai atvykusiais turistais, kelios išvažiuoja ir palieka ramų rytinį kurortą. Čia amžinas šurmulys vakarais ir šalto ryto stebuklinga tyla šią minutę.

sugrįžom iš žaibų ir lietaus

Labas rytas visiems. Skauda visas rankas ir apskritai viską - vakar naktį sugrįžau iš žaibų ir lietaus, sukandžiota uodų ir pavargus. Vakar buvo paskutinė mūsų klasės ekskursija. Dvidešimt vaikų, didžioji klasės dalis (dešimt nevažiavo), beprotiškas karštis, paskui smarkus lietus laive, tada nuotykių parkas, žaibai, šokantis fontanas, dar daugiau lietaus, žaibų, griaustinio, ir tamsus nakties dangus, bevažiuojant tris valandas namo. Grįžusi buvau pavargus ir griuvau miegoti, negirdėdama jokio griaustinio, kuris tada man mažiausiai rūpėjo. Bet ekskursija buvo visai nebloga, vis dėl to - tai paskutinė ekskursija su šia klase, su šia auklėtoja, su šia mokykla. Pirmadienį dar nueisiu į mokyklą, atiduosiu anglų projektą, susitvarkysiu reikalus su auklėtoja ir laukiu tos dienos, kai bus oficialiai paskelbta, kad baigiau aštuntą klasę. Tada su Silva eisim į gimnaziją, nešim pažymius, vidurkius ir tikėsimes patekti į vieną klasę. Visa vasara bus kupina laukimo ir nežinios. 

Atrodo, visi tik ir sveikinasi su vasara. Na, aš ją jau irgi jaučiu, bet visiškai atsipūsti galėsiu tik mokslams oficialiai pasibaigus. Tada lauksiu birželio pabaigos ir išvažiuosiu į Šventąją, o liepą turėtų įvykti mano didžioji kelionė į Prancuziją. Viskas skamba taip nuostabiai, ir aš labai tikiuosi, kad viskas bus gerai ir aš tikrai išvažiuosiu. To man reikia kaip oro. To dingimo, pabėgimo, kitų vietų, miestų, tų milžiniškų sunkvežimių, kuriuos tik ir matai bevažiuodama, kitų kalbų ir žmonių, tų nuotykių (jau patirtų bevžaiuojant į Ispaniją), kai penktą ryto sėdi Prancuzijoje ant akmens, teka saulė, o tu vartai prancuzišką Elle numerį, nieko nesupranti ir šypsaisi tekančiai saulei, nes aplink taip gera ir ramu - tyli, tuščia degalinė, visi miega autobuse, o tu sėdi lauke, šalta, drėgna, bet gera ir ramu. Kelionės man kaip oras.

Ką gi, man jau laikas. Kaktoje trys uodų įkandimai. Gražios visiems vasaros pradžios.