Lietaus debesys tolumoje kaupiasi, dangus tamsus, neseniai lijo, paskui snigo, ir buvo labai šalta, vėjas kėsinosi nunešti Depp'o akinius ir plaukai permirko, paskui beliko tik atsisėsti ant šaltos autobuso sėdynės, vis dar jaučiant apkabinimą, ranka su pirštinėmis be pirštų, lyg iš seno filmo, nuvalyti aprasojusį stiklą ir žiūrėti, kaip pro šalį lietuje plaukia pasaulis, plaukia žmones, plaukia gatves. O paskui tik tyliai, o gal garsiai, gal kažkur lietuje, groja Maroon 5, primena autobusus ir kelius ilgus, miegą, naktį, obuolių arbatą, lietų, ir vėl kažkokią dieną, kuri per greitai perėjo į naktį. Ir per anglų skaičiau laišką, tokį artimą, lyg pačios parašytą ir sau išsiųsta, ir vėl apėmė keistas jausmas, kad tiek daug kiti jaučia, o tu net nežinai, kad kažkur vaikšto žmogus su tokiais pat jausmais, kad ir jo ašaros panašios į tavas, jo juokas - kaip tavo, nors jis pats visai kitoks, bet jausmai tie patys, ir laiškai, ir žodžiai, lyg pati būčiau tai parašius. Ir atrandi. Kartais pavydi. Kartais galvoji, kad žinai, pasirodo, viskas taip greitai keičiasi. Vieną dieną mes, pamatysi, susikrausim savo svajones į du senus lagaminus, sėsim į traukinį ir išvažiuosim. Ir niekada nebežiūrėsim atgal. Gal tik prisiminimuose.
