kur nuveda pabėgimai

Kaip beveik kiekvieną mielą ir ramų vakarą, su karštos arbatos puodeliu ir didžiuliais akiniais ant nosies, esu čia ir šį kart pagaliau atvėriau blogo duris naujam įrašui. Priežastis yra žmogus, kuris pasakė, kad jau 23 dienas tikrina šį blogą ir nesulaukia naujo įrašo ir minčių gausa, kurią sutalpinti į sakinius nėra lengva. Bet aš čia. Ir skambant Je Ne Regrette Rien vėl kažką rašau.

Tamsios naktys man visada turi savo magijos. Nežinau, kiek tai veikia kitus, o aš negaliu užmigti nemetus žvilgsnio pro langą į tamsią gatvę ir vėl su nostalgija nepagalvojusi, kad kur nors kitur (na gerai, aš aiškiai žinau, kur) lempos neužgęsta vidurnaktį ir mėnulis taip nespindi, nes jį užgožia visi šviečiantys užrašai ir tie patys gatvių žibintai. Susimąstau apie tai, kad kartais rutina tampa lyg kalėjimas, lyg narvas, kurio virbus laužome norėdami pabėgti, o kartais žinomos vietos apkabina ir sušildo, kai būna sunku. Skaitant "Dorianą Grėjų" šiurpas ėjo per nugarą mąstant, kad jo noras patirti viską, kas tik įmanoma, atvedė jį prie visiškos prarajos, kai jis ėmė bijoti paties gyvenimo, nes jis jį sužlugdė, ir visi malonumai ir išbandyti dalykai jam kėlė tik šleikštulį. O paskui ir vėl užsisvajoju, kiek daug dar pamatyti noriu aš. Kartais mes ieškome laisvės ir ramybės kitur, nes nesugebame jos sukurti ten, kur esame dabar. Bet ar blogai tikėtis daugiau? Dažnai norisi atmerkti akis dar plačiau, kad senosios sienos nevaržytų.

O vis dėl to, kasdieninė rutina turi savąją mieląją pusę. Didžiuliuose miestuose mėnulis man niekada nešvies taip ryškiai, o tyla nebus tokia raminanti ir pažįstama. Ar gali būti, kad esu keista kombinacija - žmogus, mylintys tą trumpai patirtą laisvę ir per daug prisirišęs prie mylimų, nors ir kartu atgrasių, vietų? Nesinori leistis į niūrias mintis. Man, kaip visada, gera svajoti ir dalintis savo svajonėmis su kitais, ir kai, berašant "Bizarrišką pasaulį", pagaunu save vėl mąstant, kurią Berlyno gatvę parinkti jų pasivaikščiojimams ar įkvėpimo paieškoms, aš apsiriboju žinomais dalykais ir visa kita palieku fantazijai. Gera pasvajoti apie viską, kas dar laukia, ir tuo pačiu gera kurti savo būsimąją praeitį čia, kurią vieną dieną su šypsena prisiminsi. Gera vaduotis iš rutinos tais būdais, kuriuos tu jau žinai, ir, kai palydžiu žvilgsniu drauges, einančias per gatvę ir važiuoju autobusu tolyn, mąstau apie tai, kaip svajonės skleidžiasi čia. Čia yra daugiau tokių kaip aš, čia mes irgi galime būti savimi, tokie, kokie esam. Išgyventi viską, kas įmanoma, svajoti, juoktis, gąsdinti žmones dideliais WayFarers akiniais ir tiesiog užsidaryti namuose su knygomis ir laiškais, kai viskas pasidaro nebe taip gerai.

Man reikia dar vieno puodelio arbatos, kad galėčiau parašyti naują "Bizarriško pasaulio" skyrių, todėl šis ir vėl ganėtinai pilnas besiblaškančių minčių įrašas baigtas. Išlikim tokie, kokie esam, kaip pasakytų Strify - "Stay bizarre". Ir didžiulis mano dėkingumas keliems žmonėms už visus visus gražius žodžius apie mano kūrybą, kurių paskutiniu metu išgirdau tiek, kiek niekada nesitikėjau. Aš tiesiog noriu vėl ir vėl padėkoti - man tai reiškia labai daug. Ačiū.

kai viskas susimaišo ir pasirodo vaivorykštė

Kai už lango pabunda ruduo ir lyja, lyja, lyja, aš džiaugiuosi pagaliau būdama namie, šlapius batus padėjusi prie radiatoriaus ir galėdama gerti karštą arbatą bei kalbėtis su žmonėmis, kurie, dideliam mano nenorui, yra toli. Bet ruduo atėjo, mokslai prasidėjo, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, vėl rytais akis pramerkiu šeštą ryto, per lietų einam į gimnaziją, ieškom kabinetų, bandom pažinti naujus klasiokus ir gyvenam kitaip, nei buvom įpratę vasaros metu. Vėl džiaugiamės penktadieniais, vėl žiūrime, kuo geras ir kuo blogas yra pirmadienis, vėl imame į rankas vadovėlius bei knygas. Laikas grįžti prie devynių mėnesių įprastinio rimto, bet, nors jau rudeniškai šalta, vasara mane dar sunkiai paleidžia. Nuostabu būtų turėti visą tą laiką, kurį turėjau vasaros dienomis ir suderinti tai su mokslais, deja, tai sunkiai įmanoma. Dabar tas kelias laisvo laiko po pamokų valandas turiu skirstyti labai griežtai, ir ilgos nakvynės kalbant su Ieva lieka savaitgaliams, o atostogos, manau, bus suplanuotos labai kruopščiai, ypač mano kelionės į Kauną. Neužsivedant apie tai, kaip gyvenu dabar, iškart pereinu prie kitos temos.
Mano naujoji klasė - trisdešimt praktiškai nepažįstamų žmonių iš visų Ukmergės ir jos apylinkių mokyklų, vaikinai ir merginos, kurie naujoje klasėje žino vos vieną, du ar iš viso nei vieno žmogaus. Susimaišę, susipainioję, pasiklydę - kokie tik mes nesijaučiame. Aš ne Edvardas Kalenas, neskaitau minčių, bet pagal save galiu pasakyti, kad atėjus į naują mokyklą, į naują klasę, būnant tarp dabar visai nepažįstamų žmonių susigaudyti ir pritapti yra gana nelengva. Bet, nors pirmąją dieną ši klasė man ir draugėms pasirodė ne tokia, kokios tikėjomės, ir mes ją gerokai išpeikėme, dabar aš suprantu, kaip nuostabu, kad žmonės vis dėl to yra skirtingi. Buvome įpratę prie senosios klasės, kur kasdieną jausdavome tą spaudimą išlikti geriausiais, stipriausiais, "kiečiausiais" ar bent nesileisti visiškai sutrypiami. O naujojoje klasėje žmonės ramesni, paprastesni, visi lygūs ir norintys bendrauti, susipažinti su naujais klasiokais. Juk kartu laikysimės visus likusius ketverius metus. Ir tai yra nemažai. Nors mokslo metai su visomis savo emocijos prabėga greitai, man norisi pažinti visus naujuosius savo klasiokus. Jie yra kitokie, nei buvome su draugėmis pratę, ir todėl dabar viskas dar atrodo labai keista. Keista būti ne tarp geriausių, kaip seniau, nes šį kart mūsų klasė nėra skaitoma tokia stipri, yra mus lenkiančių. Iš gimnazijos mes visi tikėjomės labai daug, ir pastebėjau, kad dauguma jau nusivylė - klasė netobula, mokytojai ne visi glosto ir lepina, vadovėliai ne visi vien iš pasakų knygų. Bet kitaip būti ir negalėjo. Mes norėjome permainų, mes jų gavome, tik mes nepagalvojome, kad permainos negali būti vien tokios, kokių norime mes - kad viskas pasikeistų tik į gera. Galbūt tai ir bus į gerą - aš labai tikiuosi - bet mūsų visas adaptacijos laikotarpis dar prieš akis. Nelengva atsidurti visiškai naujoje vietoje, bet kažkodėl jaučiu, kad viskas bus gerai. Gal esu trenkta optimistė, kuri kvailus kaimiečius laiko įdomiais ir kitokiais žmonėmis, bet manau, kad įpratimas būti tarp turtingų ir nuolatos pirmaujančių vaikų pavertė spaudimą ir stengimąsi išsilaikyti aukštai įpročiu. Mes galėtume tą daryti toliau. Bet labai gali būti, kad mums trūko tik trupučio ramybės. Gal čia ir bus tai, ko trūko? Čia esam mes, įpratę nuolat būti tarp geriausių mokinių, čia yra jie, paprastesni žmones - čia viskas susimaišė. O kai susimaišo saulės spinduliai ir lietaus lašai, pasirodo vaivorykštė. Gal mano tikėjimas nėra be pagrindo. Aš tikiuosi.
O kol laukiu, bandau ir viliuosi, kad viskas bus gerai, savaitgaliais ir vakarais gaunu pačių geriausių emocijų kalbėdama su mano širdžiai labai mielais ir brangiais žmonėmis. Nes be viso to viskas būtų kitaip. Visi tie mieli pokalbiai apdovanoja mane ne tik šypsena, juoku ir gera nuotaika, bet ir turi dar daugybę daugybę pliusų. Paskatinimas, gautas iš tų žmonių, man labai svarbus. Palaikymas ir supratimas. Aš esu tiesiog labai dėkinga už tai. Ir negaliu neparodyti čia šiandien gautos dovanėlės nuo Puppės, mano mielos draugės iš Vokietijos. Thank you my dear again ♥


Nuostabaus rudens, šilti linkėjimai iš šaltos Ukmergės,

Donata

+ dar Yu parašė naują pranešimą, valio! :D
+ ir čia pirmasis mano rugsėjo pranešimas :D