Paskutinės vasaros dienos lekia beprotišku greičiu ir yra tokios nuostabios, kad man net baisu, jog viskas gali staigiai apvirsti aukštyn kojomis. Bet, kaip dainuoja Michael Buble dabar, When we dance you have a way with me, stay with me, sway with me. Kai šokame, tu turi būti su manimi, šokti su manimi. Kai gyvenimas veda painiais keliais ir viskas atrodo truputį beprotiška, gal irgi turi eiti tais keliais ir dairytis plačiai atmerkus akis?Šią vasarą viskas pasikeitė, nes atsirado jie. Jis, kartu su jais, viską sumaišė ir aš pamačiau Berlyną ir susipažinau su daugybe nuostabių žmonių. Bet yra dalykų, kurių jie nepalietė. Tai mano draugystė su kai kuriais fantastiškais žmonėmis, pažįstamais jau keletą metų. Vakar buvau Vilniuje ir susitikau su Sima. Pagaliau. Tikrai, pagaliau tai įvyko, nes aš taip laukiau, rodos, beveik dvejus metus šio mūsų meet'o. Kaip ir anksčiau, laikas pralėkė taip greitai, nors, atrodo tik gėrėm kavą ir kalbėjomes. Žinot, kai kartais sutinki kokį nors žmogų ir atrodo, kad jeigu nebūtum jo sutikusi, vos ne visas gyvenimas būtų buvęs kitoks - tuštesnis? Taip yra su Sima. Ji sugebėjo mane išgirti, apipilti klausimais, papasakoti apie save, mes spėjom pakalbėti apie šokius, muziką, atlikėjus, rašymą, mokyklą, klasiokus, patyčias, gimnazijas, mokslus, atostogas, vasarą - apskritai, apie viską. Ir, vos palydėjusi ją prie išėjimo, pamaniau, kad tai buvo gerokai per trumpas meet'as. Aš, atvirai sakant, jos jau važiuodama namo pasiilgau. Ir kodėl Klaipėda taip toli?
Dar labai noriu papasakoti apie tuos vakarinius pasivaikščiojimus. Atrodo, nieko tokio ypatingo, bet kaip linksma tiesiog eiti, gąsdinti žmones ir fotografuoti. Kalbėtis, juoktis, daryti nesąmones. Apskritai, vakarai ir žmones, su kuriais dabar bendrauju, yra magiški. Nežinau, tai taip nuostabu, kad atradau tokių žmonių. Susipažinau su Ieva ir mūsų pokalbiai man tampa narkotiku. Mes juokiamės, kalbame rimtai ir vėl lūžtam iš juoko, žiūrim Strify ir Kiro video, grožimės jais, einame iš proto. Kartu su ja tai daryti nuostabu.
O vienas žmogus mano, kad man jį gali kas nors pakeisti. Kas per kvailos mintys ateina į tavo gražią, lako pripurkštą galvą? To niekada nebus. Aš myliu šį laiką, myliu, kol jis čia, nes nežinau, kas bus, kai prasidės mokslo metai. Nežinau, ar bus laiko šiems meet'ams, kalboms, juokams. Aš myliu kiekvieną sakinį, kuris pas mane atskrieja iš Lenkijos, Ispanijos ar Arabų Emiratų, myliu visus Strify fanus, su kuriais susipažinau ir kurie yra tokie mieli ir linksmi žmones.
Kartais pasiilgsti, negalvoji, pamiršti, nustembi, sutrinki. Kartais surandi nepaprastus žmones, vėl parašai seniems draugams, apkabini brangiausią draugę per trumpą, bet nepaprastai nuostabų meet'ą, pamiršti kažką, kas pamiršta tave ir draugystė nutrūksta, bet yra tokių žmonių, su kuriais, žinai, taip niekada nenutiks. Kartais nustembi, radusi žodžius, kad kažkas tavęs pasiilgsta. Kažkas, kas labai labai toli, kažkas, kas tau taip rūpėjo, bet manei, kad tam žmogui tu nerūpi. Kažkas, kas tylėjo, kai būdavo progų. Kažkas mielas ir toks drąsus prieš kitus, bet taip tyliai reiškiantis emocijas. Sutrinkti, kai išgirsti, kad, pasirodo, tu kažkam esi brangesnė, nei manei. Sutrinkti, kai pati suvoki, kokios brangios visos dienos ir akimirkos. Gyveni ir bandai džiaugtis visomis mielomis akimirkomis, kol jos čia, nes nežinai, kas bus toliau.
Ir suvoki, kad, kol jis dainavo, kol jis juokėsi, kol jis šypsojosi, kol jis kūrė, kol jis įkvėpė tave, tu parašei beveik 100 puslapių. Ir šypsaisi.
