Niekas manęs neįskaudina taip, kaip tu, niekas manęs nepažįsta taip, kaip tu... Kai verti Cinema Bizarre žodžius į lietuvių kalbą, jauti tą magiją. Nežinau, kas tai. Bet aš tame gyvenu.
Vakarai turi savo žavesio. Vakarais dangus būna rožinis kaip marcipanai arba pilkas, lyg rūku aptrauktas, kartais nusidažo švelniai žydrai, o kartais jame matai žaibus ir griaustinį. Viskas labai greitai mainosi. Pas mane namuose nuolatos kvepia cinamonu ir pro pravirą balkoną pučia vėjas, o žodžiai iš dainų kažkaip įsimeta į gyvenimą. Ar taip gali būti? Ar gali būti, kad kažkas - viena daina - viską taip apvertė aukštyn kojomis? Atsirado nauji žmones, naujas požiūris, pamačiau naujas vietas. Vėl ėmiau bendrauti su žmogumi, su kuriuo jau buvau praradusį ryšį. Vėl ėmiau rašyti. Sakysit, atsibodau su tuo rašymu/nerašymu, ir aš vis tiek laikau tai kažkuo ypatingu. Bet šis pranešimas ne apie tai.
Vėl grįšiu prie temos, kuri čia jau ne kartą buvo minėta. Draugai. Draugystė. Artėjant naujiems mokslo metams, negaliu neprisiminti senųjų ir visko, kas per juos nutiko. Ir draugystė čia užėmė svarbią vietą. Labai miela matyti, kaip gatvėje susitikusios draugės apsikabina. Bet ar tai tikrai taip tikra? Yra vienas žmogus, kurio neapkabinu susitikus kasdieną, bet tas žmogus man labai svarbus ir brangus. O štai esu mačiusi tokių, kurios "drauges" apkabina, išbučiuoja, o po minutės palieka likimo valioje, ir dar pasistengia, kad draugei tas likimas palankus nebūtų. Ar visi apkabinimai tikri? O gal tai tik mielas, mandagus gestas, kuris nereiškia nieko, kaip nusilenkimas karalienei žinant, kad po kelių minučių ji jau bus išvežta į Tauerį? Draugės gali būti labai mielos, bet kartais tas žmogus, kuris geriausiai tave pažįsta, kuris tau labai brangus, gali nerodyti tiek emocijų. Ir jis vis tiek liks svarbiausias draugas tau. Kai ėjau susitikti su seniai matyta drauge, jaudinausi, turėjau daugybę klausimų - juk nesimatėme beveik tris metus! O kai ėjau susitikti su tuo brangiu žmogumi, jaučiausi taip, lyg eičiau į kažką labai mielo, artimo, pažįstamo. Kai žinai, kad viskas bus gerai. Tikrai draugystei nėra privalomi apkabinimai, bučiniai, žinutės tris kartus per dieną "Kaip laikais", kai atrašai tą patį "Gerai". Yra kažkas kitko. Kad ir kiek ironijos mes turime, kad ir kiek jos išsakome viena kitai, tarp mūsų yra kažkas, kas neleis šiai draugystei nutrūkti. Žinoma, labai miela, kai susitikus draugę apkabini ją, viskas labai gražu, jeigu tai tikra, tai tikrai yra nuostabu. Bet draugystė, apie kurią rašau, mūsų draugystė yra kitokia. Kandžios, bjaurios, pasikėlę - ko tik negirdėjau. Bet sugebėjome viską išsaugoti, sugebėjome daugiau, nei kada nors maniau. Ir išliko tas pats požiūris. Sunku viską aprašyti, nes kai kalbu tuos ironiškus dalykus, kai juokiuosi iš visų nesąmonių, kai keikiu tuos suslikus ir tą mojavimą, negalvoju, kaip atsidūriau čia. Turėti šalia žmogų, kuris tave taip gerai pažįsta ir supranta, nors mąsto gerokai kitaip, nei tu, yra nuostabu. Būna visko, bet aš žinau, tikiu, kad mūsų ironijos atsargos neišseks. Ir jeigu visi šie žodžiai nuskambėjo per daug blogai, galiu pasakyti, kad viskas iš tiesų yra gerai. Tai... tiesiog įdomus dalykas. Draugystė ne tokia, prie kokios esu pratusi, bet man labai brangi. Ir mūsų svajonės... O, mūsų svajonės. Jų tiek daug, kad galėčiau išrašyti jomis visą dangų. Ir kad ir kokios jos gražios ar beprotiškos, aš džiaugiuosi, kad mes svajojame. Nesustojame. Laimė, žmogus, apie kurį čia rašiau, niekada neperskaitys šio įrašo, nes nudėtų mane už sentimentalumą ir visus tuos mielus dalykus ir, aišku, už tą ironišką aprašytą mūsų požiūrį. Kartais daug žodžių nereikia. Nesugebėdama tylėti parašiau šį įrašą, bet žinau, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Ir tikiuosi, kad bus. Išliks. Belieka laukti sąrašų.
Ir dabar tiesiog tai, kuo gyventi gera. Sudie, grįžtu ten, kur kvepia mano cinamono arbata.
Cinema Bizarre - Heaven is Wrapped in Chains
Nobody hurts me like you do
Nobody knows me as well as you
I'm staring out into the blue
I'm sorting files of what we knew
My future's lost - My future's torn
My disappointment knows it all
I'm stuck-I'm locked-I'm paralysed
The gate is closed-I'm left outside
Heaven is wrapped in chains
I wanna get in - you won't let me
Heaven is wrapped in chains
And I just cannot find the key
Behind those walls-Behind those gates
Gardens so pure and lights so great
Am I too high - A step too low
I played the role you told me so
I'm stuck-I'm locked-I'm paralysed
The gate is closed-I'm left outside
Heaven is wrapped in chains
I wanna get in - you won't let me
Heaven is wrapped in chains
And I just cannot find the key
And in time I will try to find the right time
At least it helps to comprehend
Oh silence my best friend
Heaven is wrapped in chains
I wanna get in - you won't let me
Heaven is wrapped in chains
And I just cannot find the key...
2 komentarai:
patikėk, ne tik viena daina gali pakeisti gyvenimą. jį gali pakeisti ir vienas žodis, o cinema bizarre - jau du.
žinai ko pati nekenčiu labiau už viską? tų sekundę truknačių bestčių apsikabinimo, kai apkabintas pajauti ne malonumą, o šleikštulį.
O aš, man atrodo, nesugebėjau visko išsaugoti. Tiesiog paleidau viską pavėjui kaip kokias smėlio smilteles. O jas ganėtinai sunku surinkti,net jei labai norėtum, galima sakyti, neįmanoma.
Rašyti komentarą