remember who you really are

Pėsčiųjų arbata

Tu baikščiai nusisuki, rankas atitrauki,
Kvepia tyla ir griaustiniai prasilenkia,
Kaip virš tamsaus dangaus debesys nebeplaukia,
Tiršta tamsa tarp pirštų.

Atrodo, lyg sudužę, tik be šukių,
Vienišesni už tą šviesą mano lange
Vėjyje medžiai nelinksta, pavasarį gėlės vysta,
Be pesimizmo, be ironijos arbata atvėsta.

Perveria lyg strėlės sutrikimas – cukrus baigėsi,
Ir taip kartu, nuo visko kartu ir ištirpsta
Bėdos besisukančiame nakties danguje
Po lempomis šiandien tebestovi naktibaldos arbata.

Ir minia kaip stiklas, kuris nedūžta,
Net ir akmenys, ironijos luitai nepramuša,
Be jokio skonio šiąnakt sūkuriais ir gitaromis
Skamba nakties pėsčiųjų arbata.

Užmiršimo mokslas

Būna kad sėdi naktim, pakalnutės lietum pražįsta,
Mašinos užmigusios, svajonės numiršta,
Klavišais atodūsiai žengia, delnais naktis užsidengia
Veidą, skruostus - pilnatis mano ašaras nutapys.

Būna tau groja tik vienas žvilgsnis garsiau už melodiją
Ir krenta tarp rudenio lapų baisi melancholija,
Nors dabar jau pavasaris ir mes skęstam
Keliuose iš pasyvumo į drąsos nežinomus uostus.

Būna su potvyniu vienatvė atplaukia,
Išpila ašaras virš degtukų dėžučių, kur be tikslo
Rutinoje mūsų mintys plaukia, kur aukščiau žvakės
Nebedega, tik tyliai pirštai mėnesieną tavo langams atiduoda.

Jei paprašysi

Neklausi, kaip toli, tik bėgi į rasą,
Kai naktis užsimerkia, apsiaustai nukrinta
Į žolę po kojom pienių išraižytą,
Rytas sugeria liūdesio prieblandą ir išsineša tamsą.

Jei paprašysi žodžiai nutils kaip bėglys
Per stiklus basas, iškris ašaros dykumoj
Ten šalnos vasaras keis, mėnulis kopas nušvies
Jei paprašysi, šešėliai ištirps.

Užgaištas laikas savas skolas surinks,
Popieriniai paukščiai iš narvelių išskirs,
Per ryto melodiją sugers svaigius garsus,
Jei paprašysi, pasaulis pabus.

Vienas pasivaikščiojimas

Vaikai prie upės ir prie seno tilto akis į dangų kelia, kvepia apelsinais,
Lelijos puslapių baltų, beprasmis miestas, kur svajones pina
Čia vakarais gijas per dangų kai saulė tamsą įsimyli, o balsai nutyla,
Čia net septinta valandą dienos sekmadieniai jau mirę.

Tais žvyro kilimais per tamsą atėję mes ten ir iš niekur naktis atlydėjo,
Paliko ir virto į debesį pilką, paliko vienus – gal į nieką mes virstam,
Kur baigėsi sienos ir gaudžia pasaulis, kur bėgs per naktis
Šviesos gatvėse nelydės ir negelbės, paliks, kaip ir dera.

Čia žydi kometos, žiedai ir tas kvapas kaip jūra apgobia ir šildo,
Ir žingsniai čia muzika toms tylinčioms sienoms, kurios
Per naktis čia istorijas kaupia, ir gal vieną dieną kai grįši į nieką
Papasakos mums apie kelią žvyruotą, kuriuo iš nakties mes į ateitį plaukėm.

Žalios, raudonos ir mėlynos

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs,
Kur vilties per daug dozių ir ramybės tau būti negali,
Tavo siela nerimsta, ir lėktuvai kaskart, kai juos akys pagauna
Dalį tavęs neša dangumi tik nežino ką gauna.

Ten kur skrenda laiškai ir kur koja žmogaus nestovėjo,
Tau atrodo, kad viskas gerai, kol naktis dar sparnų nelytėjo
Ir bedvasiam savaitėm kai laikas kaip vasaros karštis
Kur paskęsti tau rodos kad viltys tik dūžta ir krenta.

Gal išmoksi kada kaip tarp pienių svajones sudėti ir užkloti tvirtai
Kad nerastum kai sąžinė ir kvailumas su lietum langus liečia,
Šiąnakt žydi baltos lelijos ir rasa išsiskleidžia, ir mėnulis per baltas
Tau užkloja mintis ir užmerkia akis, kol stūgaus vakarų vėjai.

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs
Tavo skausmas alyvos trilapės, tavo džiaugsmas kaip dangaus gabalėliai po lapais,
Ir tyliai mirksi žalios, raudonos ir mėlynos tolumoj ir vilioja
Tavo sielai iš pavasario plaukusiai sienos pasaulio nebe užstoja.

naktinėju ^^

ieškant prieglobsčio

Siena jau tuščia, tarpai, empty places. Groja Chemistry lyg išblukęs kažko prisiminimas. Stebi žmones kažkur ten, apačioje, pro langus iš dangaus, pro žvaigždžių užuolaidas, ir taip norisi, kad ašarom lytų, nors akys sausos, bet kažkur giliai – tu verki.

Norėčiau parašyti tai, ko niekas neperskaitys, ko niekas nematys. Aš nežinau, kodėl sienos tokios tuščios. Kodėl tai taip matosi. Kodėl visiems turi sakyti, kad viskas kada nors bus gerai, o jausti, kad ne tada, o dabar yra blogai. Yra taip blogai, kad kartais atrodo, jog tiesiog miegi savo rutinoje. Norisi likti taip, nes kažką pajudinus – trapūs - todėl ir griūna, ir dūžta.

Niekada nesuprasiu. Niekada nebesijausiu taip, kaip seniau. Dabar tik ieškai prieglobsčio, nes, kaip Owl City dainuoja, - „If this is what I call home, why does it feels so alone?“. Taip, man dabar per daug alone. Per daug keista. Per daug tuščia.

Nenoriu kalbėti akivaizdžiai. Niekada nemėgau, niekada nenorėjau. Tiesiog šitas laikas, kai krenta žvaigždes... Labiausiai bijau, kad nukris taip toli, jog niekada neberasiu. Labai bijau. O gal tai tik nepagrįstos baimės. Gal viskas kada nors iš tiesų bus gerai. O gal net dabar. Greitai. Kad ir kaip, aš tokia, kad dar tikiu. Visada kažkur giliai tikiu.

and never look back

Lietaus debesys tolumoje kaupiasi, dangus tamsus, neseniai lijo, paskui snigo, ir buvo labai šalta, vėjas kėsinosi nunešti Depp'o akinius ir plaukai permirko, paskui beliko tik atsisėsti ant šaltos autobuso sėdynės, vis dar jaučiant apkabinimą, ranka su pirštinėmis be pirštų, lyg iš seno filmo, nuvalyti aprasojusį stiklą ir žiūrėti, kaip pro šalį lietuje plaukia pasaulis, plaukia žmones, plaukia gatves. O paskui tik tyliai, o gal garsiai, gal kažkur lietuje, groja Maroon 5, primena autobusus ir kelius ilgus, miegą, naktį, obuolių arbatą, lietų, ir vėl kažkokią dieną, kuri per greitai perėjo į naktį. Ir per anglų skaičiau laišką, tokį artimą, lyg pačios parašytą ir sau išsiųsta, ir vėl apėmė keistas jausmas, kad tiek daug kiti jaučia, o tu net nežinai, kad kažkur vaikšto žmogus su tokiais pat jausmais, kad ir jo ašaros panašios į tavas, jo juokas - kaip tavo, nors jis pats visai kitoks, bet jausmai tie patys, ir laiškai, ir žodžiai, lyg pati būčiau tai parašius. Ir atrandi. Kartais pavydi. Kartais galvoji, kad žinai, pasirodo, viskas taip greitai keičiasi. Vieną dieną mes, pamatysi, susikrausim savo svajones į du senus lagaminus, sėsim į traukinį ir išvažiuosim. Ir niekada nebežiūrėsim atgal. Gal tik prisiminimuose.