Prabėgo du vasaros mėnesiai ir esu tikra, geras gegužės mėnesio laiko tarpas, per kurį čia neatsirado nei viena mano mintis. Blogą buvau atsidariusi daugybę kartų, tvarkiau, kiek pakeičiau jo išvaizdą, bet vis neprisiruošdavau parašyti. Na, regis, atėjo laikas. Nežinau, gal todėl, kad pažiūrėjau pakankamai mane sukrėtusį filmą, o gal todėl, kad į tokį mirga marga gyvenimėlį nepatektų įlieti kiek stabilumo, nutariau vėl pradėti rašyti (tikėkimės, dažniau). Ir tikriausiai todėl, kad visai to pasiilgau. Gal dauguma senųjų įrašų, nors, galim lažintis, naujieji nebus kitokie, yra padriki ir tiesiog minčių kratiniai, tuo metu tai man padėdavo sudėlioti galvoje lankstančias mintis ir, kad ir kaip bebūtų kvaila, išsikalbėti į interneto erdvę. Nelabai patikimas psichologas, bet tie įrašai labai gerai atspindi daug mano gyvenimo įvykių. Tad, taip, iš tiesų vėl spaudinėsiu klavišus, naktim neduodama namams miegoti, ir toliau kuisiuosi po savo minčių užkaborius čia. She's back. ^^Vasara bėga greitai, nors, turiu pripažinti, rugpjūtis man patinka. Grįžo Eglė, ir štai mano menkas pasaulėlis vėl praplatėjo bent vienu žmogum, su kuriuo galiu traukti fotografuoti, sėdėti vidury stadiono, valgyti bandeles ir kalbėtis. Liepa buvo savotiškas vienišumo laikas. Ši vasara tokia keista, nes bendrauju su žmonėmis, kurių dar neseniai net nepažinojau, o su artimiausiomis draugėmis bendravimo kiek mažiau nei seniau. Tiesiog niekad nemaniau, kad kuri nors iš mano vasarų bus tokia. Šie metai tikriausiai sukėlė daugiausia permainų nei kada nors perėjau. O dar viena jų laukia. Tokia didele, kad kartais man atrodo, net negaliu jos suvokti kaip realaus dalyko. Vis mąstau kaip apie kažką, kas bus, bet, rodos, dar nejaučiu... O, vėl fejerverkai. Ar mano rajone kasdien naujieji metai? Turiu pripažinti, tas garsas kasnakt išblaško mintis, bet priverčia nuslinkti prie lango. Kartais labai ryškūs, kartais jų net nesimato. Na, kalbant apie permainas toliau, tikiuosi, kas viskas bus gerai. Ar galiu norėti ko kito? Aš nežinau, kaip viskas bus, ir man nuoširdžiai baisu, nes prisirišimas prie žmonių tikriausiai kvailiausia mano savybė, ir todėl jaučiuosi dar prasčiau. Nors kartu man ir pikta. Vasara galėjo būti visai kitokia. Bet kartais apima jausmas, kad atsibodo stengtis.
Rugpjūtį manęs laukia tai, ko laukiau visus metus, dabar kai kas galėtų nusijuokti, nes tą frazę jau sakau antrą kartą. Tikiuosi, kad tai bent tai savaitei leis man palikti visas mintis Lietuvoje, pačiai dardant autobusu ir vaikštant Berlyno gatvėmis. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Visi grįžta ir ima sukti galvas dėl paskutinio mėnesio, o aš sėsiu į autobusą ir pagaliau galėsiu tiesiog pabūti su savimi toliau, kitur, pagaliau išvažiuoti. Manau, kad sėdint Alekso aikštėje su Starbucks puodeliu ir knyga mintys pačios pakryps pozityvesne linkme. Manau, taip ir bus. Ta vieta man iškart sukelia šypsena. Galbūt aš netgi miegosiu! Nors ne, šįkart pasakiau, kad ištyrinėsiu ir naktinį Berlyną. Taigi, aš tiesiog negaliu sulaukti. Be to, suvokiau, kad visos mano obsession pradeda lipti su realybe, kojos tvirčiau stovi ant žemės, nors mintys visad skraido kiek aukščiau. Keistai geras jausmas. Atrodo, kad ir kokia yra keista ši vasara, vis tik jaučiuosi gerai, jaučiuosi gerai su savimi. Priekyje tiek planų ir dalykų, kuriuos dar noriu padaryti, ir tiesiog tikiu, kad viskas bus gerai. Manau, su šia pakilia nuotaika ir grįšiu pas knygą. Ir atrodo, rimtai grįžau į blogą. Vieną rugpjūčio naktį. Ir visam kitam laikui. ^^
