Siena jau tuščia, tarpai, empty places. Groja Chemistry lyg išblukęs kažko prisiminimas. Stebi žmones kažkur ten, apačioje, pro langus iš dangaus, pro žvaigždžių užuolaidas, ir taip norisi, kad ašarom lytų, nors akys sausos, bet kažkur giliai – tu verki.
Norėčiau parašyti tai, ko niekas neperskaitys, ko niekas nematys. Aš nežinau, kodėl sienos tokios tuščios. Kodėl tai taip matosi. Kodėl visiems turi sakyti, kad viskas kada nors bus gerai, o jausti, kad ne tada, o dabar yra blogai. Yra taip blogai, kad kartais atrodo, jog tiesiog miegi savo rutinoje. Norisi likti taip, nes kažką pajudinus – trapūs - todėl ir griūna, ir dūžta.
Niekada nesuprasiu. Niekada nebesijausiu taip, kaip seniau. Dabar tik ieškai prieglobsčio, nes, kaip Owl City dainuoja, - „If this is what I call home, why does it feels so alone?“. Taip, man dabar per daug alone. Per daug keista. Per daug tuščia.
Nenoriu kalbėti akivaizdžiai. Niekada nemėgau, niekada nenorėjau. Tiesiog šitas laikas, kai krenta žvaigždes... Labiausiai bijau, kad nukris taip toli, jog niekada neberasiu. Labai bijau. O gal tai tik nepagrįstos baimės. Gal viskas kada nors iš tiesų bus gerai. O gal net dabar. Greitai. Kad ir kaip, aš tokia, kad dar tikiu. Visada kažkur giliai tikiu.
