Nauji kūrybiniai pabandymai.
Pasirinkimai arba kortų partija
Varvekliais iš dangaus krisčiau, duščiau
Į žemę, kaip seniai seniai
Niekas pasakų neskaito – pasaulis užaugo.
Visi teisingi pasirinkimai žemyn ir žemyn
Ir vėl ore snaigės sukasi, visi žino
O mes tik keliaujam.
Ledu padengtas kelias ir posūkiai per aštrūs,
Tik skęstantys tamsoje ir aklai
Judantys nesibaigiančiais keliais.
Iš dangaus kortomis lyja – štai kur azartas
Sužaisti su sava siela ir savom mintim
Kai neturi ko prarasti.
Mes saugom tūzus – saugūs kortų namuoliuose,
Ypatingi, nepaprasti, bet pradingę,
Likimą užstatę, todėl amžinybei įkalinti.
Nesirenku – mano kozeriai seniai ištirpo
Su pirmu sniegu į ledą pavirto, kurį
Šiandien tavo batai mindo ir ant jo vėl paslysta.
Tokie buvo žodžiai – aš vėl iškviesta, prieš savo valią,
Ten, kur nekyla lėktuvai, ten, kur
Žaidžiu iš savo pačios likimo.
Cinamonas
Mano širdis – cinamonas, saldžiai aštrus,
Visi receptoriai seniai nutilę
Perspėti negali, o tai tik degina ir šildo
Sušąlusias rankas virš senos ugnies.
Viskas čia kvepia lyg dangiški migdolai -
Tokie apgaulingi, mes tik vaidinam, o teatre
Žiūrovų kėdės su pagarba tokios tuščios.
Užuolaidos pakyla, pabyra snaigės,
O juk aš – amžinas ruduo ir arbata
Cinamonu kvepianti, kuri istorijas pasakoja
Žiemos šaltom naktim, kai rankas prie
Nakties bandai susišildyt, iškrinta
Širdžių karalius – tik pasakyk man, kur tokį surasti?
Čia panašių į tokius nėra – mes tik paprasta minia
Paskendę vienas kito veiduose, o mano akys žvelgia
Į viršų, kur lėktuvai danguje kelius kažkur nupaišo.
Saldi drąsa
Du žingsniai ir dar truputis – sparnai išsiskleidžia,
Niekas neprašo vėl rinktis, nes tavo kelias toks platus,
Kai krūtinę tas jausmas degina ir snaigės tirpsta,
Kai tavo rankos jas paliečia.
Tu vėl iškeliauji. Tik kažkur ir į niekur, aš kaip
Visad nežinau, ar man vytis, ar man geriau pamiršti,
Bet tas garsas iš širdies neleidia sustoti, todėl ir vėl
Tik tavo saldi drąsa mane mintyse gelbėja.
Aš vėl laukiu – metai iš metų, ir vyšnios nuvysta –
Kažkda mes kartu jas valgėm dar saldžias, dar tokias,
Kaip tavo drąsa pasaulį pažinti, o mano maža kertelė
Tavo baimei per didelė.
Aš nebijau – aš tiesiog saugi, ir man pakanka pasaulio,
Bet tavo akys taip plačiai atsimerkia, jose dangus ir vėl
Durys užsidaro, autobusas pajuda
Matau tik tavo blyškų šešėlį ant galinės sėdynės.
Šiąnakt ir aš su kuprine stotyje, nes man neberūpi,
Viskas geriau, nei kada nors dar galėjo būti.
Mano durys atsidaro, ir akys atsimerkia – pamąstau, kaip tavo -
Galbūt ir man laikas savo grotų virbus sulaužyti?
