
Šį rytą dar lėksiu į fotografijų parodą Ukmergės kraštotyros muziejuje. Neskubėkit dejuoti ir sakyti "vargšele" (kaip darė mano mama), nes einu ten savo noru. Jau nuo rugsėjo mėnesio nesu parašiusi nei vieno straipsnio Ukmergės Kultūros Puslapiams, tad laikas imtis darbo. Ir man tai patinka. Be to, pati susiradau renginį ir man patinka ši laisvė, kad galiu eiti ir rašyti apie ką noriu.
Taigi, dar truputi pasiklausysiu Benjos ir lėksiu. Dar truputis apie šokius - tai vis dėl to kažkas nepaprasto, nes aš niekaip ir niekada jų negalėsiu pamiršti. Nors vakar viena iš komisijos narių buvusi garsi šokėja Iveta Lukošiūtė sakė, kad "pradėjęs šokti negali sustoti", deja, kartais aplinkybės priverčia sustoti. Nenuklyskim į liūdnus dalykus - aš laiminga, kad Lietuvoje šokis populiarėje. Tai nustabu, nes šokiai...šokiai yra magija, suprantat? Kai šoki, pamiršti viską, įsijauti ir gyveni tais judesiais, tuo momentu. Tai nuostabu.
2 komentarai:
kaip aš gerai Tave suprantu. Šok su manimi man dabar kaip antra religija. Vakar buvau pačiame filmavime-patikėk, buvau užkerėta. :}
Taip, šokiai yra nuostabu. Gera, kad mąstai kaip ir aš ir jauti tą šokių magiją :}*
Rašyti komentarą