naktinės šviesos

Prisimenu, kaip dar šiltais vasaros vakarais pirma kartą įsijungiau tuos video. Tas mažas daleles iš mielumo, nuoširdumo ir tokias tikroviškas, tokias artimas. Tada aš vis dar buvau čia ir noras ištrūkti tapo dar stipresnis nei kada nors. Mačiau kelią. Visada fone skambėdavo ta muzika ir aš galvodavau, kaip viskas buvo sukurta. Ar keliaujant? Ar autobuse, lėktuve, oro uoste? O gal bute, pakeliui į koncertą? Ar Tears in Vegas parašyta Las Vegase? Ką jie matė, jautė, būdami ten? Koks jausmas skristi į Ameriką? Ar lengva matyti tas minias ir ką tuo metu turi jausti? Man tie video priminė rakto skylutę, per kurią galėjau pažvelgti į tą tolimai artimą gyvenimą. O kai grojo Heavensent ir jie kilo apžvalgos ratu virš miesto, žvilgsniai sakė tiek daug... Viskas buvo taip tikra. Paprasta ir kartu neįsivaizduojama. Prisimenu tuos ilgus vasaros vakarus, kai žiūrėdavau video vieną po kito, klausydavau tų istorijų, matydavau minias, šviesas, girdėdavau muziką. Keliavau su jais. Prisimenu tuos klausimus ir spėliones. Prisimenu pirmąsias istorijas, pirmuosius įspūdžius ir iki dabar į galvą įstrigusias frazes. "Gerti imbierinę arbatą ir filosofuoti Berlyne." "Mielas ir sūrus." "Kiro ne toks kvailas, kaip atrodo." "Berlynas - vieta, kur aš puikiai tinku, nes pats esu toks - glamour and trashy." Prisimenu pirmus fan fiction'us, kuriuos skaičiau. Įtaką. Savas idėjas, adventinius video, sausainius, kuriuos pati kepiau, šypsenas, juoką, interviu, drabužius, kelią, filmavimą, klipus, kvailystes. Pirmąjį istorijos sakinį. Pirmąją idėją. Šįvakar aš prisimenu.

kai už lango balta, širdyje...

...tiesiog gera.

Su pirmu beprotiškai gražiu sniegu!

lituanistė nusimoko lietuvių, bet klauso prancūziškos muzikos

Dar vienas vakaras. Aplink šilta, tamsu, matau keletą apšviestų langų, bet jie - lyg žvaigždės - atrodo labai toli, pasiklydę tamsoje. Groja muzika. Kvepia arbata. Ta pačia, dar nuo vasaros. Bet jau pradėjo beveik trys mėnesiai. Niekas ir kartu viskas pasikeitė, o aš vis dar (o gal tiesiog vėl) jaučiu tą norą judėti toliau. Kartais atrodo, kad viskas stovi vietoje. Mes nejudame. Nematome nieko daugiau, kaip tik tą ploną ruožą pasaulio - gatvė, namai, mokykla, klasė. Žinoma, dabar gyvename ten, esame ten. Taip, laikas tiesiog būti ten, kur esame. Bet mano širdis ir mintys taip dažnai skraido kažkur kitur... Ir važiuojančio autobuso garsas primena ne tik prisigrūdusį autobusą po pamokų, bet ir tą didelį dviaukštį, kuris, atrodo, veža į niekur ir tuo pačiu metu visur. Kažkas yra pasakęs "Ar man pakanka pasaulio?". O ar man pakanka rutinos, kurios pakeisti negaliu? Ir vis tik kuriu tai, kas yra aplinkui mane, kaip ir visi mes. Sukuriame savo kasdienybę. Bet svajonės tuo ir gražios, kad galime jas laikyti širdyse, apmąstyti, tobulinti jų įgyvendinimo planus, vakarais, prieš užmiegant, prisiminti ir dar ir dar kartą pasižadėti šimtus dalykų. Saugoti jas iki tol, kol paleisime į visišką laisvę.
O kas tada, jei svajonės ima... atrodyti tokios keistai dvipusės? Rašytoja, lituanistė... O lietuvių, pasirodo, iš visų dalykai einasi prasčiausiai. Neverta ieškoti kaltės. Nes...

"Ateities priklauso tikintiems savo svajonių grožiu" (Eleanor Roosevelt)

Verta tikėti. Nes be viso to paprasčiausiai pasilaidosiu šitoje kasdienybės rutinoje. Man reikia tos vilties. Tada iš tiesų galėsime skristi...

kai minčių daug, o žodžių mažai

net keliaudami per tūkstančius jūrų nepamiršim visko. prisiminimai atgyja visur, visada. gal todėl aš viską dedu į tuos puslapius. ir vėl užgroja still she waits for me. kažkaip keistai ir paslaptingai. ir owl city... būtent ta muzika. greitu laiku pažadu normalų blogo įrašą. dabar tiesiog laikas... laikas tiesiog būti.

"...miss independent, you've got everything you need to make it on your own, you say you're happy but I know that you're still waiting on the telephone..." it's not unhappy. it's memories.