could it be - she's back?

Prabėgo du vasaros mėnesiai ir esu tikra, geras gegužės mėnesio laiko tarpas, per kurį čia neatsirado nei viena mano mintis. Blogą buvau atsidariusi daugybę kartų, tvarkiau, kiek pakeičiau jo išvaizdą, bet vis neprisiruošdavau parašyti. Na, regis, atėjo laikas. Nežinau, gal todėl, kad pažiūrėjau pakankamai mane sukrėtusį filmą, o gal todėl, kad į tokį mirga marga gyvenimėlį nepatektų įlieti kiek stabilumo, nutariau vėl pradėti rašyti (tikėkimės, dažniau). Ir tikriausiai todėl, kad visai to pasiilgau. Gal dauguma senųjų įrašų, nors, galim lažintis, naujieji nebus kitokie, yra padriki ir tiesiog minčių kratiniai, tuo metu tai man padėdavo sudėlioti galvoje lankstančias mintis ir, kad ir kaip bebūtų kvaila, išsikalbėti į interneto erdvę. Nelabai patikimas psichologas, bet tie įrašai labai gerai atspindi daug mano gyvenimo įvykių. Tad, taip, iš tiesų vėl spaudinėsiu klavišus, naktim neduodama namams miegoti, ir toliau kuisiuosi po savo minčių užkaborius čia. She's back. ^^

Vasara bėga greitai, nors, turiu pripažinti, rugpjūtis man patinka. Grįžo Eglė, ir štai mano menkas pasaulėlis vėl praplatėjo bent vienu žmogum, su kuriuo galiu traukti fotografuoti, sėdėti vidury stadiono, valgyti bandeles ir kalbėtis. Liepa buvo savotiškas vienišumo laikas. Ši vasara tokia keista, nes bendrauju su žmonėmis, kurių dar neseniai net nepažinojau, o su artimiausiomis draugėmis bendravimo kiek mažiau nei seniau. Tiesiog niekad nemaniau, kad kuri nors iš mano vasarų bus tokia. Šie metai tikriausiai sukėlė daugiausia permainų nei kada nors perėjau. O dar viena jų laukia. Tokia didele, kad kartais man atrodo, net negaliu jos suvokti kaip realaus dalyko. Vis mąstau kaip apie kažką, kas bus, bet, rodos, dar nejaučiu... O, vėl fejerverkai. Ar mano rajone kasdien naujieji metai? Turiu pripažinti, tas garsas kasnakt išblaško mintis, bet priverčia nuslinkti prie lango. Kartais labai ryškūs, kartais jų net nesimato. Na, kalbant apie permainas toliau, tikiuosi, kas viskas bus gerai. Ar galiu norėti ko kito? Aš nežinau, kaip viskas bus, ir man nuoširdžiai baisu, nes prisirišimas prie žmonių tikriausiai kvailiausia mano savybė, ir todėl jaučiuosi dar prasčiau. Nors kartu man ir pikta. Vasara galėjo būti visai kitokia. Bet kartais apima jausmas, kad atsibodo stengtis.

Rugpjūtį manęs laukia tai, ko laukiau visus metus, dabar kai kas galėtų nusijuokti, nes tą frazę jau sakau antrą kartą. Tikiuosi, kad tai bent tai savaitei leis man palikti visas mintis Lietuvoje, pačiai dardant autobusu ir vaikštant Berlyno gatvėmis. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Visi grįžta ir ima sukti galvas dėl paskutinio mėnesio, o aš sėsiu į autobusą ir pagaliau galėsiu tiesiog pabūti su savimi toliau, kitur, pagaliau išvažiuoti. Manau, kad sėdint Alekso aikštėje su Starbucks puodeliu ir knyga mintys pačios pakryps pozityvesne linkme. Manau, taip ir bus. Ta vieta man iškart sukelia šypsena. Galbūt aš netgi miegosiu! Nors ne, šįkart pasakiau, kad ištyrinėsiu ir naktinį Berlyną. Taigi, aš tiesiog negaliu sulaukti. Be to, suvokiau, kad visos mano obsession pradeda lipti su realybe, kojos tvirčiau stovi ant žemės, nors mintys visad skraido kiek aukščiau. Keistai geras jausmas. Atrodo, kad ir kokia yra keista ši vasara, vis tik jaučiuosi gerai, jaučiuosi gerai su savimi. Priekyje tiek planų ir dalykų, kuriuos dar noriu padaryti, ir tiesiog tikiu, kad viskas bus gerai. Manau, su šia pakilia nuotaika ir grįšiu pas knygą. Ir atrodo, rimtai grįžau į blogą. Vieną rugpjūčio naktį. Ir visam kitam laikui. ^^

remember who you really are

Pėsčiųjų arbata

Tu baikščiai nusisuki, rankas atitrauki,
Kvepia tyla ir griaustiniai prasilenkia,
Kaip virš tamsaus dangaus debesys nebeplaukia,
Tiršta tamsa tarp pirštų.

Atrodo, lyg sudužę, tik be šukių,
Vienišesni už tą šviesą mano lange
Vėjyje medžiai nelinksta, pavasarį gėlės vysta,
Be pesimizmo, be ironijos arbata atvėsta.

Perveria lyg strėlės sutrikimas – cukrus baigėsi,
Ir taip kartu, nuo visko kartu ir ištirpsta
Bėdos besisukančiame nakties danguje
Po lempomis šiandien tebestovi naktibaldos arbata.

Ir minia kaip stiklas, kuris nedūžta,
Net ir akmenys, ironijos luitai nepramuša,
Be jokio skonio šiąnakt sūkuriais ir gitaromis
Skamba nakties pėsčiųjų arbata.

Užmiršimo mokslas

Būna kad sėdi naktim, pakalnutės lietum pražįsta,
Mašinos užmigusios, svajonės numiršta,
Klavišais atodūsiai žengia, delnais naktis užsidengia
Veidą, skruostus - pilnatis mano ašaras nutapys.

Būna tau groja tik vienas žvilgsnis garsiau už melodiją
Ir krenta tarp rudenio lapų baisi melancholija,
Nors dabar jau pavasaris ir mes skęstam
Keliuose iš pasyvumo į drąsos nežinomus uostus.

Būna su potvyniu vienatvė atplaukia,
Išpila ašaras virš degtukų dėžučių, kur be tikslo
Rutinoje mūsų mintys plaukia, kur aukščiau žvakės
Nebedega, tik tyliai pirštai mėnesieną tavo langams atiduoda.

Jei paprašysi

Neklausi, kaip toli, tik bėgi į rasą,
Kai naktis užsimerkia, apsiaustai nukrinta
Į žolę po kojom pienių išraižytą,
Rytas sugeria liūdesio prieblandą ir išsineša tamsą.

Jei paprašysi žodžiai nutils kaip bėglys
Per stiklus basas, iškris ašaros dykumoj
Ten šalnos vasaras keis, mėnulis kopas nušvies
Jei paprašysi, šešėliai ištirps.

Užgaištas laikas savas skolas surinks,
Popieriniai paukščiai iš narvelių išskirs,
Per ryto melodiją sugers svaigius garsus,
Jei paprašysi, pasaulis pabus.

Vienas pasivaikščiojimas

Vaikai prie upės ir prie seno tilto akis į dangų kelia, kvepia apelsinais,
Lelijos puslapių baltų, beprasmis miestas, kur svajones pina
Čia vakarais gijas per dangų kai saulė tamsą įsimyli, o balsai nutyla,
Čia net septinta valandą dienos sekmadieniai jau mirę.

Tais žvyro kilimais per tamsą atėję mes ten ir iš niekur naktis atlydėjo,
Paliko ir virto į debesį pilką, paliko vienus – gal į nieką mes virstam,
Kur baigėsi sienos ir gaudžia pasaulis, kur bėgs per naktis
Šviesos gatvėse nelydės ir negelbės, paliks, kaip ir dera.

Čia žydi kometos, žiedai ir tas kvapas kaip jūra apgobia ir šildo,
Ir žingsniai čia muzika toms tylinčioms sienoms, kurios
Per naktis čia istorijas kaupia, ir gal vieną dieną kai grįši į nieką
Papasakos mums apie kelią žvyruotą, kuriuo iš nakties mes į ateitį plaukėm.

Žalios, raudonos ir mėlynos

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs,
Kur vilties per daug dozių ir ramybės tau būti negali,
Tavo siela nerimsta, ir lėktuvai kaskart, kai juos akys pagauna
Dalį tavęs neša dangumi tik nežino ką gauna.

Ten kur skrenda laiškai ir kur koja žmogaus nestovėjo,
Tau atrodo, kad viskas gerai, kol naktis dar sparnų nelytėjo
Ir bedvasiam savaitėm kai laikas kaip vasaros karštis
Kur paskęsti tau rodos kad viltys tik dūžta ir krenta.

Gal išmoksi kada kaip tarp pienių svajones sudėti ir užkloti tvirtai
Kad nerastum kai sąžinė ir kvailumas su lietum langus liečia,
Šiąnakt žydi baltos lelijos ir rasa išsiskleidžia, ir mėnulis per baltas
Tau užkloja mintis ir užmerkia akis, kol stūgaus vakarų vėjai.

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs
Tavo skausmas alyvos trilapės, tavo džiaugsmas kaip dangaus gabalėliai po lapais,
Ir tyliai mirksi žalios, raudonos ir mėlynos tolumoj ir vilioja
Tavo sielai iš pavasario plaukusiai sienos pasaulio nebe užstoja.

naktinėju ^^

ieškant prieglobsčio

Siena jau tuščia, tarpai, empty places. Groja Chemistry lyg išblukęs kažko prisiminimas. Stebi žmones kažkur ten, apačioje, pro langus iš dangaus, pro žvaigždžių užuolaidas, ir taip norisi, kad ašarom lytų, nors akys sausos, bet kažkur giliai – tu verki.

Norėčiau parašyti tai, ko niekas neperskaitys, ko niekas nematys. Aš nežinau, kodėl sienos tokios tuščios. Kodėl tai taip matosi. Kodėl visiems turi sakyti, kad viskas kada nors bus gerai, o jausti, kad ne tada, o dabar yra blogai. Yra taip blogai, kad kartais atrodo, jog tiesiog miegi savo rutinoje. Norisi likti taip, nes kažką pajudinus – trapūs - todėl ir griūna, ir dūžta.

Niekada nesuprasiu. Niekada nebesijausiu taip, kaip seniau. Dabar tik ieškai prieglobsčio, nes, kaip Owl City dainuoja, - „If this is what I call home, why does it feels so alone?“. Taip, man dabar per daug alone. Per daug keista. Per daug tuščia.

Nenoriu kalbėti akivaizdžiai. Niekada nemėgau, niekada nenorėjau. Tiesiog šitas laikas, kai krenta žvaigždes... Labiausiai bijau, kad nukris taip toli, jog niekada neberasiu. Labai bijau. O gal tai tik nepagrįstos baimės. Gal viskas kada nors iš tiesų bus gerai. O gal net dabar. Greitai. Kad ir kaip, aš tokia, kad dar tikiu. Visada kažkur giliai tikiu.